kartais rašau

mes niekada negyvenome po vienu stogu arba po vienomis lubomis arba po vienu dangum

jei mes gyventume, aš įstrigčiau kažkur tame tarpe tarp popieriaus ir pieštuko, berašydama istorijas apie nebūtas karalystes
tu įstrigtum kažkur už namo, kampe sodo, beraškydamas prinokusius obuolius ir besigindamas nuo bičių
oras būtų lipnus ir apdegęs, toks kaip būna tada kai nieko nebelieka vasarą, tik karštis ir blėstantis noras ką nors keisti
bitės zvimbtų aplinkui kol pavargusios grįžtų į avilį pas motinėlę
mes niekad nepamatytume vienas kito žvilgsnių, tik retkarčiais besimaudant dumblėtame sugriuvusio baseino vandenyje mūsų kojų pirštai susiliestų lyg netyčia prisiminę tai, kas tarp mūsų buvo
tada užsimerktume ir viskas dingtų ir liktų tik dumblas ir keistas skonis ant mūsų liežuvių,
mes bandytume jį nusiplauti kasryt eidami į darbą, nusišluostyti rankas į išbaltintus marškinius, susišukuoti vėjo suglostytus plaukus
taip pamirštume vienas kitą ir liktų tik dėmėti rūbai

dėl to mes niekada negyvenome kartu

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s