Kada nors imsiu ir numirsiu iš laimės.

Pasiskolinu frazę iš savo tobulosios draugės. Ta proga paviešinu jai savo blogą. Galvoju, ar tai nors kiek pakeist tai, kiek atvirai rašau. Tikriausiai.  Bet nesiskundžiu. (Parašius visą postą, suprantu, kad nepakeis.)

Anyway, viskas ne apie tai. O gi apie tai kaip keičiasi mano pavasario nuotaikos. Greitai keičiasi. Tada viskas nepatiko, dabar patinka. Vis dar laukiu kol kažkas atsitiks, bet kai pagalvoji mes tik to ir laukiame. O laukime paskęsta daugybė tuo metu vykstančių įvykių. Kai lauki, kad kažkas atsitiktų, nepastebi kiek daug aplink tave visgi atsitinka. Taigi, apie vyrus 😀 Baigėsi toks šiek tiek per stiprus morčiaus  metas, tiksliau gal pirmoji banga. Dabar tiesiog itin smagu ir gera būti ta, kuria rūpinasi ir kuriai perka gėrimus haha.  Vakar išsitaškėm kaip jau seniai seeeeeniai nesitaškiau (tai buvo tik Lietuvos laikais ir tik kartais), prarėkėm balsus bei numindžiojom kojas. Po trijų valandų miego laiminga kėliausi į darbą ir ėjau su tokia šypsena, su kokia nėjau po dešmties valandų miego. Bet vis dar netikiu, kad ne vienai gali būti geriau.

Bet po tokių dienų/vakarų/pereinančių į naktį/kurios pereina į rytą suprantu, koks visgi esu socialus ir mėgstantis cuddles gyvūnas. Jei supinti pirštai ir retkarčiais atklystančios rankos suteikia tiek laimės, kaži ar saugu gyvybei būtų bandyti daugiau (ar dažniau)? Manau, kad imčiau ir numirčiau iš laimės. Kai pagalvoji. Geriau numirti nei prie to priprasti.

Advertisements

kaip gyvena Laura? OCH! +song of the week

Laura gyvena nekęsdama pavasario ir viso to, ką jis atnešė. Nors nepasakyčiau, kad manyje gali gimti toks jausmas kaip neapykanta, nemanau, kad kada nors ko nors nekenčiau ir nemanau, kad kada nors ko nors nekęsiu. Tai per stiprus jausmas mano smegenims. Kaip ir amžina nepasibaigianti meilė.  Taigi, grįžtant prie pradžios. Kvaila būtų kaltinti pavasarį dėl to, ką jis man atnešė, žinoma. Tik gyvenimą, su trupučiu netikėtumų. Nežinia kiek laiko gyvenu su tokiu jausmu, kad man gera vienai. Nemeluodama. Aišku, kažkada ir sakydavau taip, kad atstotų koks įkyrus klausinėtojas. Bet man gera vienai. Aš neturiu laiko, o kai turiu – aš skaitau. Aš žiūriu filmus. Aš einu į kiną. Aš shoppinuosi. Aš esu komplikuota ir dygliuota ir per daug įkyri kai viskas pakrypsta į įdomesnę pusę. Žodžiu, esu šių laikų šiek tiek išsigimęs vaikas – nesu prie tų, kurie gyvena vieni, bet svajoja apie meilę ir nesu iš tų, kurie, paneigę bet kokias santuokos ir ištikimybės vertybes (žiūriu iš manęs išeitų puikus kunigas), eina per skirtingus žmones irgi kažko ieškodami ir nerasdami.

Taigi, taip nieko nereikėdama, dabar gyvenu visiškoje Santa Barbaroje tarp tų dviejų nuostabių žmonių ir savo jausmų (atsakomybės ir nepriklausomybės). Nežinau kaip elgtis ir nežinau ko norėti. Viskas susimaišė ir aš jau nebežinau ko noriu. Žinau viena – man vienai gerai. Svarstau apie kita – gal ne vienai būtų dar geriau. Pavyzdžiui, galėtumėme keistis knygomis.

(beje, jau gal dvi savaites turiu tą įkyrų niežtintį norą piešti. Kaip visada bandau nekreipti dėmesio ir gyventi toliau, bet nežinau kiek atsilaikysiu. Piešimas yra laiko švaistymas, kai tu nusprendi, kad nesieji su juo savo gyvenimo. Kai turėsiu vaikų (ir tai kertasi su mano vienatvės idėja, žinau), tada jiems piešiu. Dabar nematau reikalo, bet jei nenustos niežtėti, matyt reikės. Et sunkus tas gyvenimas kai tau aštuoneri.)

O čia Noah and the Whale – L.I.F.E.G.O.E.S.O.N. taigi, life goes on!