List: What I Like About Myself

Wow, I couldn’t have done more ego-focused title. Anyway, hello to all my non-existent, imaginary readers. Also, I’ve started a new category (I think I’ll soon need to categorize my categories. Categoriception.). It is called ‘Lists’. To make it easier for you and (obviously) for me, every post’s title will start with a word ‘List’. I’ve already put the Cute Boys post to this, as it’s (obviously) a list.

Anyway, back to the point. Probably no one knows that (as I NEVER talk about myself at all) but I love making lists. Oh boy, I really do. Like, a thousand per day. I made a list of what lists I should make. I have a list for everything and I love that. Lists are GOOD for you. Who I am kidding, I’m a maniac. Moreover, I have a couple I’d like to share in this blog (exams start soon, it means you’ll see more activity here. Procrastination at its best). So then I said to myself: why not start with the most selfish one? Continue reading

Apie buvimą niekuo ir kažkuo

(Pirmą kartą pakeičiau blogo išvaizdą. Man labai patinka, BET kažkodėl nerodo gif paveiksliukų. Oh well.)

(Prisivalgiau mėsos ir man bloga. Ta proga nusprendžiau parašyti postą.)

Iki šiol neišsiaiškinu kokio velnio aš tą blogą išvis laikau. Bet visai įdomu kartais paskaityti senus postus ir pažiūrėt kas tada buvo. Bet šiaip – viešų blogų rašymas apie save žmonėm kurių nepažįsti yra tam tikras lengvas iškrypimas mano nuomone. Beeidama namo išmąsčiau kad 1. gal tai iš noro pasijusti reikalingiems, kai šiais laikais net ir draugai ne visada turi laiko bei noro išklausyti ir suprasti. arba 2. mes norim patarimų iš objektyvios nesusijusios pusės. nemokamų patarimų. arba 3. tai yra bandymas išsiaiškinti ar mes ne vieni tokie bambukai esam. Anyway. Visas įrašas yra ne apie tai. Taip kad galėjot viską praleist ir neskaityt. Hehe. Continue reading

kaip gyvena Laura? OCH! +song of the week

Laura gyvena nekęsdama pavasario ir viso to, ką jis atnešė. Nors nepasakyčiau, kad manyje gali gimti toks jausmas kaip neapykanta, nemanau, kad kada nors ko nors nekenčiau ir nemanau, kad kada nors ko nors nekęsiu. Tai per stiprus jausmas mano smegenims. Kaip ir amžina nepasibaigianti meilė.  Taigi, grįžtant prie pradžios. Kvaila būtų kaltinti pavasarį dėl to, ką jis man atnešė, žinoma. Tik gyvenimą, su trupučiu netikėtumų. Nežinia kiek laiko gyvenu su tokiu jausmu, kad man gera vienai. Nemeluodama. Aišku, kažkada ir sakydavau taip, kad atstotų koks įkyrus klausinėtojas. Bet man gera vienai. Aš neturiu laiko, o kai turiu – aš skaitau. Aš žiūriu filmus. Aš einu į kiną. Aš shoppinuosi. Aš esu komplikuota ir dygliuota ir per daug įkyri kai viskas pakrypsta į įdomesnę pusę. Žodžiu, esu šių laikų šiek tiek išsigimęs vaikas – nesu prie tų, kurie gyvena vieni, bet svajoja apie meilę ir nesu iš tų, kurie, paneigę bet kokias santuokos ir ištikimybės vertybes (žiūriu iš manęs išeitų puikus kunigas), eina per skirtingus žmones irgi kažko ieškodami ir nerasdami.

Taigi, taip nieko nereikėdama, dabar gyvenu visiškoje Santa Barbaroje tarp tų dviejų nuostabių žmonių ir savo jausmų (atsakomybės ir nepriklausomybės). Nežinau kaip elgtis ir nežinau ko norėti. Viskas susimaišė ir aš jau nebežinau ko noriu. Žinau viena – man vienai gerai. Svarstau apie kita – gal ne vienai būtų dar geriau. Pavyzdžiui, galėtumėme keistis knygomis.

(beje, jau gal dvi savaites turiu tą įkyrų niežtintį norą piešti. Kaip visada bandau nekreipti dėmesio ir gyventi toliau, bet nežinau kiek atsilaikysiu. Piešimas yra laiko švaistymas, kai tu nusprendi, kad nesieji su juo savo gyvenimo. Kai turėsiu vaikų (ir tai kertasi su mano vienatvės idėja, žinau), tada jiems piešiu. Dabar nematau reikalo, bet jei nenustos niežtėti, matyt reikės. Et sunkus tas gyvenimas kai tau aštuoneri.)

O čia Noah and the Whale – L.I.F.E.G.O.E.S.O.N. taigi, life goes on!

Pakalbam apie jausmus.

Tiesiog noriu sužinoti, ar dar kas be manęs žino tokį jausmą. Kai iš išorės labai džiugu (neapsimestinai) ir gera,  bet kartu bijai nustoti šypsotis, nes viduje sunku sunku.

Kažkaip keistai skamba, bet būtent dabar taip ir jaučiuosi. Bijau nustoti džiaugtis, nes bijau pradėti liūdėti. Tada gal tas džiaugsmas ir apsimestinis, pagalvojau. Kai surašai viską, pasidaro žymiai aiškiau.

Kad ir apsimestinis, šiuo metu neturiu jėgų ir laiko depresuoti.