Apie tada kai myli tai, kas ne tavo

Turiu galvoj, neromatiškai. Normalia (? Nežinau ar meilę būtų galima skirstyti normalumo ribose, bet anyway), nesavanaudiška meile. Jeigu jau imant versiją (kuriai aš dažniausiai pritariu), kad žmonės yra itin savanaudiški gyvūnai, šita meilė šiek tiek pagražina žmonių rūšį. Dabar imkim ir susimąstykim, kiek mes visko daug mylim, bet kas yra ne mūsų. Žmonės, su kuriais nesieja giminystės ryšiai ir su kuriais gal nebendrauji, bet vistiek myli. Gyvūnai, kurie suteikia tiek džiaugsmo. Įdomu suvokti, kiek daug visko yra. Štai pora maniškių. Continue reading

kaip gyvena Laura? OCH! +song of the week

Laura gyvena nekęsdama pavasario ir viso to, ką jis atnešė. Nors nepasakyčiau, kad manyje gali gimti toks jausmas kaip neapykanta, nemanau, kad kada nors ko nors nekenčiau ir nemanau, kad kada nors ko nors nekęsiu. Tai per stiprus jausmas mano smegenims. Kaip ir amžina nepasibaigianti meilė.  Taigi, grįžtant prie pradžios. Kvaila būtų kaltinti pavasarį dėl to, ką jis man atnešė, žinoma. Tik gyvenimą, su trupučiu netikėtumų. Nežinia kiek laiko gyvenu su tokiu jausmu, kad man gera vienai. Nemeluodama. Aišku, kažkada ir sakydavau taip, kad atstotų koks įkyrus klausinėtojas. Bet man gera vienai. Aš neturiu laiko, o kai turiu – aš skaitau. Aš žiūriu filmus. Aš einu į kiną. Aš shoppinuosi. Aš esu komplikuota ir dygliuota ir per daug įkyri kai viskas pakrypsta į įdomesnę pusę. Žodžiu, esu šių laikų šiek tiek išsigimęs vaikas – nesu prie tų, kurie gyvena vieni, bet svajoja apie meilę ir nesu iš tų, kurie, paneigę bet kokias santuokos ir ištikimybės vertybes (žiūriu iš manęs išeitų puikus kunigas), eina per skirtingus žmones irgi kažko ieškodami ir nerasdami.

Taigi, taip nieko nereikėdama, dabar gyvenu visiškoje Santa Barbaroje tarp tų dviejų nuostabių žmonių ir savo jausmų (atsakomybės ir nepriklausomybės). Nežinau kaip elgtis ir nežinau ko norėti. Viskas susimaišė ir aš jau nebežinau ko noriu. Žinau viena – man vienai gerai. Svarstau apie kita – gal ne vienai būtų dar geriau. Pavyzdžiui, galėtumėme keistis knygomis.

(beje, jau gal dvi savaites turiu tą įkyrų niežtintį norą piešti. Kaip visada bandau nekreipti dėmesio ir gyventi toliau, bet nežinau kiek atsilaikysiu. Piešimas yra laiko švaistymas, kai tu nusprendi, kad nesieji su juo savo gyvenimo. Kai turėsiu vaikų (ir tai kertasi su mano vienatvės idėja, žinau), tada jiems piešiu. Dabar nematau reikalo, bet jei nenustos niežtėti, matyt reikės. Et sunkus tas gyvenimas kai tau aštuoneri.)

O čia Noah and the Whale – L.I.F.E.G.O.E.S.O.N. taigi, life goes on!