Kada nors imsiu ir numirsiu iš laimės.

Pasiskolinu frazę iš savo tobulosios draugės. Ta proga paviešinu jai savo blogą. Galvoju, ar tai nors kiek pakeist tai, kiek atvirai rašau. Tikriausiai.  Bet nesiskundžiu. (Parašius visą postą, suprantu, kad nepakeis.)

Anyway, viskas ne apie tai. O gi apie tai kaip keičiasi mano pavasario nuotaikos. Greitai keičiasi. Tada viskas nepatiko, dabar patinka. Vis dar laukiu kol kažkas atsitiks, bet kai pagalvoji mes tik to ir laukiame. O laukime paskęsta daugybė tuo metu vykstančių įvykių. Kai lauki, kad kažkas atsitiktų, nepastebi kiek daug aplink tave visgi atsitinka. Taigi, apie vyrus 😀 Baigėsi toks šiek tiek per stiprus morčiaus  metas, tiksliau gal pirmoji banga. Dabar tiesiog itin smagu ir gera būti ta, kuria rūpinasi ir kuriai perka gėrimus haha.  Vakar išsitaškėm kaip jau seniai seeeeeniai nesitaškiau (tai buvo tik Lietuvos laikais ir tik kartais), prarėkėm balsus bei numindžiojom kojas. Po trijų valandų miego laiminga kėliausi į darbą ir ėjau su tokia šypsena, su kokia nėjau po dešmties valandų miego. Bet vis dar netikiu, kad ne vienai gali būti geriau.

Bet po tokių dienų/vakarų/pereinančių į naktį/kurios pereina į rytą suprantu, koks visgi esu socialus ir mėgstantis cuddles gyvūnas. Jei supinti pirštai ir retkarčiais atklystančios rankos suteikia tiek laimės, kaži ar saugu gyvybei būtų bandyti daugiau (ar dažniau)? Manau, kad imčiau ir numirčiau iš laimės. Kai pagalvoji. Geriau numirti nei prie to priprasti.

Advertisements

laukiant pavasario

aplankstyk aplinkui mane dideles plieno šakutes spygliais į viršų
niekas negalėtų prieti, tik bitės atskritų nulaižyti nektarą
grįžusios namo gamintų medų
iš mano odos pūkų ir tavo lūpų ant mano šonkaulių
“vienas du trys kiek jų daug
visa daugybė
neįmanoma suskaičiuoti”
pradedi iš naujo

pūkai skraidžioja aplinkui