Song of the Week

And now I feel the soft, pink flesh of my heart hardening
To the countless possibilities contained within each day.
Vulnerability feels like a cold, wet concrete room lit with fluorescent light,
Which, as you know, makes everything look bad.
I still keep trying to figure out how I became irrelevant,
How I got myself evicted from his heart from one day to the next.

John Grant – It doesn’t matter to him

Song of The Week

Here’s my tune for all this week. Maybe even month.

So hypnotizing and beautiful.

I have loved Santigold since her first album in 2008 and I’ll continue to do so, it seems.

Don’t look ahead, there’s stormy weather
Another roadblock in our way
But if we go, we go together
Our hands are tied here if we stay

Song of the week + Fail of the week

The fail of the week happened in the airport when I had my stuff x-rayed and forgot to put half of my liquids to that plastic bag (it was like 6.30 am, c’mon). I was stopped by the airport guy and was asked if I had any more liquids, I said ‘no’. Then they asked me to open my bag and apparently my perfume and some other stuff were just on top. The guy goes ‘oh she forgot to put liquids in a plastic bag’ and they start laughing at me 😀 then I had to wait till they checked all my liquids separately – I guess just to annoy me 😀 Continue reading

Kita savaitė + Song of the Week

Nelaukiu kitos savaitės iki penktadienio 6 valandos vakaro. Tai žymės laiką kai padėsiu tuÅ¡inuką ant stalo, atiduosiu egzamino lapus ir bėgsiu Å¡vęsti gyvenimo. Nežinau, kaip čia atsitiko kad – viens du – liko trys  dabar jau dvi dienos iki pirmo egzamino ir aÅ¡ tik pradėjau mokytis. Ups. Na ką gi, ne pirmas egzaminas gyvenime, iÅ¡gyvensiu. Tikiuosi. Fingers crossed. Continue reading

kaip gyvena Laura? OCH! +song of the week

Laura gyvena nekęsdama pavasario ir viso to, ką jis atnešė. Nors nepasakyčiau, kad manyje gali gimti toks jausmas kaip neapykanta, nemanau, kad kada nors ko nors nekenčiau ir nemanau, kad kada nors ko nors nekęsiu. Tai per stiprus jausmas mano smegenims. Kaip ir amžina nepasibaigianti meilė.  Taigi, grįžtant prie pradžios. Kvaila bÅ«tų kaltinti pavasarį dėl to, ką jis man atnešė, žinoma. Tik gyvenimą, su trupučiu netikėtumų. Nežinia kiek laiko gyvenu su tokiu jausmu, kad man gera vienai. Nemeluodama. AiÅ¡ku, kažkada ir sakydavau taip, kad atstotų koks įkyrus klausinėtojas. Bet man gera vienai. AÅ¡ neturiu laiko, o kai turiu – aÅ¡ skaitau. AÅ¡ žiÅ«riu filmus. AÅ¡ einu į kiną. AÅ¡ shoppinuosi. AÅ¡ esu komplikuota ir dygliuota ir per daug įkyri kai viskas pakrypsta į įdomesnę pusę. Žodžiu, esu Å¡ių laikų Å¡iek tiek iÅ¡sigimęs vaikas – nesu prie tų, kurie gyvena vieni, bet svajoja apie meilę ir nesu iÅ¡ tų, kurie, paneigę bet kokias santuokos ir iÅ¡tikimybės vertybes (žiÅ«riu iÅ¡ manęs iÅ¡eitų puikus kunigas), eina per skirtingus žmones irgi kažko ieÅ¡kodami ir nerasdami.

Taigi, taip nieko nereikėdama, dabar gyvenu visiÅ¡koje Santa Barbaroje tarp tų dviejų nuostabių žmonių ir savo jausmų (atsakomybės ir nepriklausomybės). Nežinau kaip elgtis ir nežinau ko norėti. Viskas susimaišė ir aÅ¡ jau nebežinau ko noriu. Žinau viena – man vienai gerai. Svarstau apie kita – gal ne vienai bÅ«tų dar geriau. Pavyzdžiui, galėtumėme keistis knygomis.

(beje, jau gal dvi savaites turiu tą įkyrų niežtintį norą piešti. Kaip visada bandau nekreipti dėmesio ir gyventi toliau, bet nežinau kiek atsilaikysiu. Piešimas yra laiko švaistymas, kai tu nusprendi, kad nesieji su juo savo gyvenimo. Kai turėsiu vaikų (ir tai kertasi su mano vienatvės idėja, žinau), tada jiems piešiu. Dabar nematau reikalo, bet jei nenustos niežtėti, matyt reikės. Et sunkus tas gyvenimas kai tau aštuoneri.)

O čia Noah and the Whale – L.I.F.E.G.O.E.S.O.N. taigi, life goes on!